Ar brangiai mokame už sveikatą?

Interviu su Mykolo Romerio universiteto Politikos ir vadybos fakulteto prodekane profesore Danguole Jankauskiene.

- Vieni sako, kad lietuviai už sveikatos apsaugą moka per daug, kiti - kad per mažai ir įmokas būtina didinti. Kaip yra iš tikrųjų?
- Lietuva pasirinko mišrią finansavimo sistemą, kurios didžiąją dalį sudaro privalomojo sveikatos draudimo įmokos. Privalomasis sveikatos draudimas yra socialinio draudimo rūšis, kai remiantis solidarumo principu įmokos į atskirą PSDF biudžetą yra surenkamos iš visų dirbančių Lietuvos gyventojų - dalis iš dirbančiojo ir dalis iš darbdavio. Už nedirbančius Lietuvos gyventojus, priklausančius atitinkamoms įstatymu nustatytoms grupėms, sumoka valstybė kasmet Seimo nustatytą įmokos dydį. O nedirbantys ir neapdrausti valstybės gyventojai arba dirbantys ne pagal darbo sutartis turi patys sumokėti taip pat įstatymu nustatytą PSDF įmokos dalį. Pabrėžiu, jau nuo 1996 metų, priėmus Privalomojo sveikatos draudimo įstatymą, galioja tvarka, kai visi Lietuvos gyventojai privalo dalyvauti PSD sistemoje. Tik ne visi dalyvaudavo ir niekas jų iki šiol nekontroliavo. Dabar, pradėjus kontroliuoti įmokų mokėjimą, pasigirsta, kad kai kas nori nemokėti, išvengti arba mažiau mokėti. Todėl atsiranda visokiausių siūlymų bei svarstymų, kad mokame, o nieko už tai negauname ir nepanaudojame sumokėtų įmokų. Kadangi socialinio draudimo sistema nėra kaupiamojo pobūdžio ir joje galioja ne tik solidarumo, bet ir teisingumo principas (kiekvienas turi teisę siekti aukščiausio sveikatos lygio, bet negali to daryti kitų žmonių sąskaita), sveikatos politikoje yra normalu, kad didžiausias pajamas turintys bei jaunesnio amžiaus bei aukštesnio išsilavinimo gyventojai sumoka daugiau. O išlaidų panaudojimas įvyksta daugiausiai susirgus senatvėje. Yra žinoma, kad per 90 proc. asmens sveikatos sistemos lėšų vidutiniškai yra panaudojama žmonėms paskutiniais 5-iais jų gyvenimo metais. Tačiau tie, kurie daugiausiai sumoka nebūtinai daugiausiai serga, dažniau atvirkščiai.

- Statistinis lietuvis vaistams ir mokamoms gydymo išlaidoms per mėnesį išleidžia iki 10 proc. šeimos biudžeto lėšų, neskaičiuojant privalomojo sveikatos draudimo mokesčio, o tai esą daugiau nei išleidžia statistinis europietis. Ar tai tiesa?
- Viskas priklauso nuo to, kokį šaltinį naudojote ir kas bei kokiam tikslui buvo skaičiuojama. Nacionalinė sveikatos sąskaita, kurią kasmet suskaičiuoja remiantis OECD metodika Statistikos departamentas (SD), rodo, kad 2008 metais 73 proc. visų sveikatos apsaugos išlaidų buvo valstybinės, o 27 proc. - privačios. Iš beveik 7,4 mlrd. litų, kuriuos išleidome iš visų šaltinių, privačios išlaidos sudarė 1,9 mlrd. litų. Tai nėra išskirtina iš kitų valstybių. Iš privačių išlaidų didžiausią dalį per du trečdalius sudaro išlaidos vaistams, apie 8-9 proc. neoficialiems mokėjimams - kyšiams. Ir tai yra gana nemažai. Namų ūkio išlaidų duomenimis, lietuviai 2008 metais iš 794 litų piniginių ir natūrinių išlaidų vienam namų ūkio nariui per mėnesį sveikatai išleido vidutiniškai 39 litus arba 4,7 proc. mėnesinių pajamų. Palyginimui: alkoholiui ir tabakui kartu sudėjus buvo išleista 31 litas kiekvienam, net ir kūdikiui. Spręskite patys - tai daug ar mažai ir koks mūsų gyventojų pasirinkimas.

- Kas lemia mūsų išlaidų dalį? Ar mes daugiau sergame ir daugiau perkame vaistų, ar tie vaistai pas mus brangiau kainuoja, ar mažesnė tų vaistų dalis kompensuojama iš valstybinių draudimo fondų?
- Palyginti su kitomis valstybėmis, tai nėra labai išskirtina. Bėda ta, jog apskritai sveikatos apsaugos biudžetas Lietuvoje, lyginant su kitomis valstybėmis, yra mažas. O medicinos paslaugų kokybę užtikrinti turime naudodami tokias pačias ir tiek pat kaip visur pasaulyje kainuojančias technologijas: vaistus, įrangą, įvairias organizacines technologijas. Dėl to Valstybinė ligonių kasa turi nustatyti ne realias, o vadinamąsias normatyvines - bazines kainas, kurių struktūroje negalime didesnės dalies paskirti medikų atlyginimams, nes paprasčiausiai neužteks lėšų kitiems reikalams: vaistams, ligonių maistui, gerovei ir kt. Kitas dalykas, kad sveikatos apsaugos sistemos galimybių sveikatinti žmones resursai senka. Analizuojant, kiek yra išgydomų ir kiek yra išvengiamų ligų, akivaizdu, kad išgydomų ligų (kurias tiesiogiai lemia medicinos kokybė ir ankstyva diagnostika) kiekis smarkiai mažėja, todėl visas pastangas reikia sutelkti išvengiamoms ligoms, kad jų neatsirastų.
Visas dėmesys skiriamas tik sveikatos sistemos struktūros tobulinimui, kas irgi svarbu, tačiau pagrindinės problemos tai neišsispręs, nes galimi sutaupymai čia gerokai mažesni. Vaistų skyrimas ligoniams Lietuvoje taip pat galėtų būti racionalizuotas. Čia tikrai dar yra rezervų. Ne veltui išsivysčiusios valstybės jau seniai įvedė medicinos technologijų vertinimą, leidžiantį susumuoti ne tik klinikinį, bet ir ekonominį bei socialinį vaistų ar kitų technologijų efektyvumą ir remtis sveikatos politikos mokslo įrodymais.

- Teigiama, kad lietuviams iš biudžeto tenka maždaug 1000 dolerių vienam gyventojui sveikatos priežiūros išlaidų per metus ir tai, palyginti su kitomis valstybėmis, yra labai mažai. Už mus mažiau turi Latvija, Bulgarija, Rumunija. Ar tai reiškia, kad sveikatos apsaugos finansavimas Lietuvoje apskritai pasiekė kritinį lygį?
- Tiesa, kad vienam gyventojui sveikatos išlaidų, skaičiuojant standartizuotu kainos perkamosios galios indeksu, Lietuvoje tenka 1000 JAV dolerių. Vertinant kainos perkamosios galios indeksu, lėšų kiekį sveikatos apsaugai tenkantį vienam gyventojui ir lyginant tarp šalių, Lietuva atrodo tikrai nekaip. Tačiau valstybė gali skirti tiek, kiek reikalauja jos žmonės. Lietuvos žmonės sveikatos sistemai mokėti daugiau, atrodo, nenori ir rinkiminės kompanijos metu nelabai reikalauja to iš politikų. Todėl neverta tikėtis, kad ateityje sveikatos apsaugos biudžetas ims ženkliai didėti.
Neseniai atlikta reprezentatyvi „Vilmorus" apklausa parodė, kad gyventojai net už papildomą savanorišką sveikatos draudimą nėra pasirengę daugiau mokėti. Vos dešimtadalis linkę išleisti daugiau. Manau, kad finansavimas tikrai nėra puikus, todėl tiek vadybine, tiek klinikine prasme sveikatos apsaugos darbuotojai nuolat dirba begalinėje įtampoje, o reikalavimai jiems tik didėja. Tuo labiau, kad visuomenėje vyrauja supratimas, jog mūsų sistema tiek neefektyvi, kad ją reikia iš pagrindų keisti ir to nedaroma tik dėl kažkokių mistinių priežasčių. Noriu visus patikinti, kad nors ir kiek kartų keisime sveikatos ministrus bei vyriausybes, kad ir kokias restruktūrizavimo ir ligoninių mažinimo bei paslaugų finansavimo strategijas bekursime, akcentas dedamas ne ten. Reikia sveikatinti žmones - kad jie per anksti nesusirgtų, o susirgę gautų efektyvią pagalbą per trumpiausią laiką. Profilaktika daug kartų pigesnė ir efektyvesnė už gydymą. Besirūpindami gydymo efektyvumu pamirštame svarbiausią ir pagrindinę prieš tai buvusio sakinio dalį - daryti viską, kad žmonės per anksti nesusirgtų, nes tai nuostolis visiems. Ir tai tik didina sveikatos sistemos sąnaudas, kaip uždarame rate. Vieną kartą turi susiformuoti kultūra, kad sveikai gyventi taptų ne tik madinga, bet ir būtina, kaip ryte nusiprausti ir išsivalyti dantis.

- Kiek pagrįsti ir realūs yra svarstymai, kad sveikatos apsaugos sistemos finansavimą būtina reformuoti - įmokas į PSDF biudžetą didinti ir draustis papildomai?
- Taip, sveikatos apsaugos finansavimo sistemą būtina reformuoti, nes paprasčiausiai per 14 metų nuo jos įvedimo ji pradėjo išsigimti dėl problemų lopymo įvairiausiais būdais, kurie iškraipė teisingo atsiskaitymo už paslaugas principą. Rengiamasi įdiegti kitą asmens sveikatos priežiūros įstaigų finansavimo metodą, kuris skatintų įstaigas teikti ne tik paprastesnes, bet ir sudėtingesnes paslaugas. Tačiau suprantu, kad žmonėms labiau rūpi įmokų surinkimo sistema. Yra labai daug variantų: svarstoma galimybė patobulinti papildomą sveikatos draudimą, kuris ir dabar egzistuoja, tik juo draudžiasi labai nedidelė gyventojų dalis; yra įvairių alternatyvių pasiūlymų, pavyzdžiui, sumažinti PSDF finansavimą ir tą dalį perkelti į papildomo sveikatos draudimo sistemą. Reikia apsispręsti, ar tai bus kaupiamojo, ar socialinio draudimo sistema, ar privaloma, ar savanoriška, kas ją administruos (valstybė ar privatininkas) ir kiek tai kainuos žmonėms; kokį paslaugų krepšelį į šią alternatyvią sistemą sudėsime. Vienaip ar kitaip, noriu perspėti, jog tai nėra panacėja dėl kelių priežasčių: Lietuvos rinka gana maža, žmonės yra gana ligoti ir ilgą laikotarpį gyvendami pasiligoję reikalauja daug sveikatos ir gydymo paslaugų, jie yra gana neturtingi ir mokėti daugiau į sistemą, manau, nėra pasirengę. Todėl daug erdvės alternatyvoms čia nematau. Siūlyčiau papildomą sveikatos draudimą įvesti labai pamažu didinant jo lyginamąjį svorį priklausomai nuo gyventojų socialinės padėties gerėjimo, pavyzdžiui įvedant papildomą senatvės paslaugų kaupiamąjį sveikatos draudimą.

www.lsveikata.lt

  • Komentuoti

  •  
Skaičiuoklė
(8~5) 2722222
Klauskite