Vilniaus universiteto Onkologijos instituto direktorius prof. habil. dr Konstantinas Povilas Valuckas sutiko, kad vėžio gydymui išleidžiama suma susijusi su ekonominiu šalies lygiu, tačiau, jo manymu, svarbus ir politikų požiūris į ligą.
„Onkologija pas mus nėra sveikatos apsaugos sistemos prioritetas. Nors kai kurie politikai ir bando tai garsiai deklaruoti, nežinau nė vienos įstaigos, kuriai šiems metams būtų nubraukti 4 mln. litų už jau suteiktas paslaugas. Tai rodo aiškų požiūrį į šią sritį ir onkologinėmis ligomis sergančius pacientus. Šiandien žmogui nuo diagnozės nustatymo gydymo pas mus tenka laukti vidutiniškai 3-4 savaites ar ilgiau. Aišku, žmogus nerimauja, todėl, nepakliuvęs į specializuotą įstaigą, pagalbos ieško bet kur, kur gauna nepilnavertį ar ne tos krypties gydymą, o tai sukuria naujų problemų. Taip neturėtų būti. Buvo laikai, kai bausdavo gydytojus, jei pacientas daugiau nei 10 dienų negaudavo gydymo.
Iš tiesų, vėžio gydymas šiandien labai brangus. Ir kuo vėliau jis nustatomas – tuo brangesnis. Brangūs tiek vaistai, tiek įranga, jos priežiūra, remontas, kurio kaštai – pačios įstaigos reikalas, tiek skirtingų gydymo metodų kombinacijos. Mes niekada nepasivysime išsivysčiusių šalių, kurios į šią sritį investuoja didžiulius pinigus“, - svarstė pašnekovas.
Anot mediko, šiandien gydant vėžį pritaikomi naujausi tyrimai bei molekulinės biologijos pasiekimai, kurių dėka gydymas parenkamas individualiai kiekvienam atskiram pacientui. Žinoma, ir šiuo atveju ne visada pavyksta gauti regą rezultatą, tačiau gydymo veiksmingumo procentą labai padidina. Tačiau norint gauti gerų rezultatų, būtina, kad šios naujovės medikams būtų prieinamos.
Krūties vėžio profilaktikos programa – visiškai neefektyvi
Gegužės pradžioje vykusioje Europos onkologijos institutų organizacijos Generalinėje asamblėjoje taip pat daug dėmesio buvo skirta ekonominiam vėžio gydymo aspektui. Aptarus specializuoto vėžio gydymo modelio privalumus ir trūkumus, prieita prie nuomonės, kad šiandieninėje situacijoje, esant tokiam dideliam sergamumui onkologinėmis ligomis, nėra kito varianto – tik specializuotos vėžio gydymo tarnybos modelis. Šiuo metu Europoje maždaug 65 proc. onkologinių ligonių gydoma bendrajame gydymo įstaigų tinkle ir 35 proc. – specializuotose vėžio gydymo įstaigose. Prancūzijos Gustave Roussy instituto duomenimis, nuo 30 iki 40 proc. geresni gydymo rezultatai gaunami, vėžį gydant specializuotame onkologijos centre.
K. P. Valucko teigimu, Lietuvoje trūksta onkologinių ligų gydymo koordinavimo. Kitose šalyse šią funkciją atlieka Nacionalinis vėžio institutas. „Šiuo metu paciento sekimas paliktas šeimos gydytojui, tačiau jis net onkologijos mokymo programose nebedalyvauja. Tad ką jis žino? Tuo tarpu onkologinis susirgimas – ne ta liga, kurią būtų galima gydyti bet kaip“, - sakė medikas.
Lietuvoje vykdomos vėžio profilaktinės programos, jo manymu, taip pat praktiškai paliktos savieigai. Jų vieningos kontrolės nėra. „Profilaktines programas kontroliuoja Valstybinė ligonių kasa, bet vargu ar tai galima pavadinti kontrole, kadangi ligonių kasų tikslas – išleisti kuo mažiau pinigų. Tai ar jos suinteresuotos gydymu? O tikslas turėtų būti visiškai kitas – kuo anksčiau išaiškinti onkologinį susirgimą, kad galima būtų tikėtis kuo geresnių gydymo rezultatų. Reikia diagnozuoti ikivėžines ligas ir iš karto pradėti gydyti. O kai valstybei rūpi tik pinigai, o žmogus – nelabai, tai ir turime tokią situaciją, kad kovodamas už žmogų, aš kovoju su valstybe“, - sakė K. P. Valuckas.
Pavyzdžiui, krūties vėžio profilaktinė programa tik tada efektyvi, jei apima apie 80 proc. moterų. Lietuvoje vykdomos programos apima vos 30 proc., o tai reiškia, kad rezultatas nepasiekiamas ir valstybės pinigai „metami į balą“. Pašnekovas apgailestavo, kad Lietuvos politikams nė motais, kad mūsų šalyje nuo 2010 m. neveikia Nacionalinė vėžio kontrolės programa, kuri privaloma visoms ES šalims. „Programoje numatoma, kaip kuo anksčiau išaiškinti vėžiu sergančius pacientus, kad būtų galima juos veiksmingiau ir pigiau pagydyti. Panašu, Lietuvai tai nereikalinga“, - svarstė K. P. Valuckas.
Anot mediko, ekonominės krizės akivaizdoje politikai turi tik vieną tikslą – kaip gydymui išleisti kuo mažiau pinigų. Todėl laikomasi požiūrio, kad negalima skirti 50 ar 100 tūkst. litų onkologinio ligonio gydymui, nes jis vis tiek numirs. Tuo tarpu onkologai turi pavyzdžių, kai išgydomas ketvirtos stadijos vėžys, kai, regis, nebūna jokių šansų.
Inga Saukienė
2012 m. Spalio 10d.
